Venecija

Į prabangų miestą išsiruošėme baisiai neprabangiu būdu. Važiavome mašina iki Punta Sabbioni, o iš ten ala vietiniu autobusu - laivu (vaporetto), kursuojančiu 14 maršrutu kas pusvalandį, į Veneciją. Ir kažkaip paskui supratau, kad be reikalo praignoravau vietos taksi, katras būtų gavęsis net ne brangiau, bet faktas, kad patogiau. Na, bet ras jau būdas neprabangus - tai viskas kaip priklauso: pusantros valandos belekokio ilgumo eilėje, tada prie pat laivo sužinome, kad skuzi sinjora, a kur jūsų kaukės. Mačiau, kaip sukosi krūvos ieškoti "masks", sukaus ir aš, toli ieškot nereikėjo (bizniukas suderintas): 2 kaukytės 5 euriukai ir prarastos sėdimos vietos. Mus sufarširuoja kaip sardines laukinėje įlaipinimo dalyje. Iš pradžių visai apsidžiaugiau, prie pat "lango", bet sulindo tas "langas" šiknon, pusę valandos lietuje ir vėjyje. Taip ir plaukėm, net grožėtis nebuvo kuo, nebent tik čypiančiais vaikais ir nelaimingais mūsų pačių snukiais. Nejučiom pagalvoju ir apie tai, kokių vaistų turiu nuo peršalimo. Saulėtoje Italijoje.
Venecija greičiau suerzina, nei nudžiugina. Iš to vaporetto išsikariam tiesiai į turistų šurmulį. Traukiame ieškoti Akademijos galerijos. Tikimės lengvos ir mažos eksponuojamų paveikslų parodos, papuolame į pinkles: einam einam, o nei galo nei pabaigos nesimato. Galiausiai po Biblijos įvairiausių išvaizdavimų papuolame į A. Kapuro darbų parodą. Ir vakarėlis sugadintas: kraujas, besidraikančios mėsos. Žodžiu, man kažkaip buvo smagiau žiūrėt į visokiom formom užkabinamą ir nukabinamą Jėzuliuką 15 a. dailininkų darbuose. Išsilavinimo pritrūko šv. Uršulės istorijai ir Jokūbo su Rachele (reiks pasiskaityt).
Toliau patraukėme ieškoti Atodūsių tilto. Pakeliui peržygiavome ir Rialto tiltą (pagrindinę senosios Venecijos prekyvietę), Akademijos tiltą (čia praėjome keliaujant į Akademijos galeriją). Matėm dar eilę tų tiltų tiltelių, bet visų neidentifikuosim
Prie Rialto tilto sustojime picos. Pasidalinome vieną dviems ir puikiausiai pakako. Ant Rialto tilto mano nervai neatlaikė ir nusipirkau 4 tobulo grožio Murano stiklo meistrų darytas stiklines. Dieviškos!
Galėjau pirkti dar keturias, bo lygiai tiek kainavo ledai kafe Florian. Kaip verkė širdis, mokant 50 eur už ledų porciją, arbatos puodelį ir gyvą muziką. Gerai, dabar nebeverkia, nes paskaičius paaiškėjo, kad apsilankėme (DĖMĖSIO!!!) seniausioje pasaulyje kavinėje.
Po tikrai ne pačio detaliausio susipažinimo au miestu nusprendžiame keliauti namo. Naiviai tikiuosi, kad žmonių daug nebus. Bet mes turėjom kaukes ir bent jau gavome sėdimas vietas.
Pačioje Punta Sabbione suprantame, kad buvo apsisukusių Venecijoje ir greičiau, nes Nissan liūdnai raudonavo beveik išdidžioje vienatvėje. Tokia tat diena ir 16000 žingsnių.Read more